Gyvūnų karalystė

Read More

Augalų karalystė

Augalai - fotosintetinantys organizmai, geriausiai prisitaikę gyventi sausumoje. Auga įvairiose planetos vietose, kur yra vandens, šviesos, bent šiek tiek šilumos.

Augalų požymiai:

daugialąsčiai organizmai, turintys audinius ir organus;

autotrofai, ląstelėse randama chlorofilo, krakmolo, sienelės celiuliozinės;

nejudrūs;

gyvenimo ciklui būdinga kartų kaita.

Prie augalų karalystės priskiriami samanų, sporinių induočių, plikasėklių ir gaubtasėklių (magnolijūnų) skyriai. Augalai, kurie dauginasi sėklomis, vadinami sėkliniais (gaubtasėkliai ir plikasėkliai), kurie dauginasi sporomis - sporiniais (samanos, sporiniai induočiai).

Augalus galima suskistryti į dvi grupes pagal tai, ar jie turi laidžiųjų audinių:

apytakos indų neturintys - jiems priklauso samanų skyrius.

apytakos indus turintys (induočiai) - sporinių induočių, plakasėklių ir magnolijūnų (gaubtasėklių) skyriai.

Daugiau apie kiekvieną skyrių:

Samanos

Sporiniai induočiai

Plikasėkliai

Gaubtasėklia

Read More

Grybų karalystė

Tarp grybų daugiausiai yra daugialąsčių eukariotų, mintančių heterotrafiškai, maistą jie siurbia arba absorbuoja, yra nejudrūs. Grybų ląstelės išskiria virškinamuosius fermentus į išorę. Šie suskaido organines medžiagas, po to jas įsiurbia. Iš vienaląsčių grybų geriausiai žinomas - mielės.
Grybai neturi chlorofilo, rezervinis angliavandenis - glikogenas. Daugialąsčiai grybai neturi audinių, dauginasi sporomis.
Grybų įvairovė neaprėpiama: jie skiriasi savo dydžių, forma, fiziologija ir ekologija. Jų kūnas dar vadinamas grybiena, arba miceliu. Jis gali būti vienaląstis, netgi be sienelės, arba daugialąstis, dažniausiai siūlų arba hifų pavidalo. Grybiena gyvena nuo kelių dienų (pelėsis) iki daugelio metų (kepurietieji grybai).

Grybų reikšmė

Kai kurių kepurėtųjų grybų vaisiakūniais minta gyvūnai, žmonės.
Kepurėtųjų grybų hifai apraizgo medžių šaknis ir iš dirvožemio siurba vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis bei duoda jų medžių šaknims mainais iš augalo gaudami angliavandenius. Šis medžio ir grybo abipusiai naudingas ryšys vadinamas mikorize.
Iš pelėsinių grybų gaminami antibiotikai, kurie naudojami bakterinėms ligoms gydyti.
Yra grybų, susijungusiu su melsvabakterėmis arba žaliadumbliais - jie sudaro kerpę.
Mielės minta cukrumi ir vykdo rūgimo, kurio metu išsiskiria anglies dioksidas.

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofus ir parazitus.


Saprotrofų reikšmė
Viena iš didžiausių grybų ekologiniu grupių yra dirvozemio grybai, ardantys organines liekanas, formuojantys humusą. Jų maistas - negyvos augalinės, gyvulinės kilmės organinės liekanos.
Kai kurių rūsių grybai, ypač pelėsiniai, skaido net sintetines medžiagas: kaproną, nailoną.

Parazitų reikšmė
Maitinasi gyvų augalų, gyvūnų bei žmogaus organizmo arganinėmis medžiagomis. Reguliuoja kitų organizmų populiacijų didį.
Tai, pvz., augalų kenkėjai - rūdys, kūlės, rauplės, daugelis kempininių grybų, kurie parazituoja medžius.
Kai kurie gyvena žmogaus organizmo audiniuose ir sukelia grybelines ligas: odos, nagų ir plaukų grybelį.

Read More

Protistų karalystė

Protistai – eukariotų karalystė, nepriskiriamų gyvūnams, augalams ar grybams. Tai daugiau sistematinė nei natūrali grupė. Protistams priklauso pirmuonys ir dumbliai.

Pirmuonys - vienaląsčiai organizmai, paprastai gyvenantys vandenyje, bet jų galima rasti ir drėgnoje dirvoje, kitų organizmų viduje. Pirmuonių ląstelė - savarankiškas organizmas, kuris atlieka visas daugialąsčių funkcijas: maitinasi, kvėpuoja, šalina, dauginasi.

Pagal judėjimo tipą juos galima suskirstyti:

amebiniai - juda pseudopodijomis, kūno forma nepastovi. Pavyzdžiui, didžioji ameba, dizenterine ameba.

blakstienotieji - juda blakstienėlėmis. Pavyzdžiui, klumpelė infuzorija.

žiuželiniai - juda žiuželiais. Pavyzdžiui, euglena, tripanosoma.

sporagyviai - jedurūs. Pavyzdžiui, maliarinis plazmodijus.

Pirmuonių reikšmė
Jų gausu zooplantone, kuris maitinasi fitoplanktonu. Zooplanktonu maitinasi žuvų mailius.
Sukelia sunkias žmogaus ir gyvūnų ligas.
Iš žuvusių kiautuotųjų pirmuonių jūros dugne susidarė kreidos, klinčių nuosėdiniai sluoksniai, kurie reikšmingi kaip iškasenos.
Kai kurių rūšių klumpelės gyvena karvių skrandyje ir skaido sunkiai virškinamą celiuliozę iki smulkių molekulių, kurių gali patekti į karvės kraują.


Dumbliai - panašūs į augalus protistai, kurie energiją gauna iš Saulės šviesos. Dumblių vykdomos fotosintezės metu išskiriamas deguonis sudaro apie 73-87 % viso pasaulyje išskiriamo deguonies. Dumbliai pasižymi didele įvairove. Tai gali būti tiek vienaląsčiai, tiek daugialąsčiai organizmai.



Dumblių reikšmė
Dumbliai yra svarbiausi organinių medžiagų gamintojai vandenyse.
Jie sudaro fitoplanktoną, taigi yra svarbi vandens gyvūnų maisto medžiaga, turi didelę įtaką žuvininkystei.
Intensyvios fotosintezės metu jie išskiria milžiniškus kiekius deguonies, todėl susidaro palankios sąlygos vandens gyvūnams.
Jūrų dumbliai naudojami chemijos pramonėje.
Jūros kopūstai (laminarija) vertinami kaip maistingas patiekalas, turintis nemažai jodo.
Valkčiadumblis, chlorela veisiami valymo įrengimuose (biologinis vandens valymas).

Read More

Monerų karalystė

Monerų karalystei priklauso bakterijos, tarp jų ir melsvabakterės. Moneros - vienaląsčiai prokariotiniai organizmai, vykdantys medžiagų apykaitą ir reaguojantys į aplinkos dirgiklius.

Bakterijos skirstomos pagal savo formą.

Rutulinės – gali būti pavienės arba susispietusios į krūveles.
Lazdelinės – lazdelės formos bakterijos.
Spiralinės – spiralės formos bakterijos, kablelio formos bakterijos.
Siūlinės – į plonus siūlus panašios bakterijos


Pagal mitybos būdą bakterijos skirstomos į autotrofus ir heterotrofus.

Autotrofai - bakterijos, kurios pačios sau pasigamina organines medžiagas. Prie jų priskiriami:

fotoautotrofai - bakterijos, kurios naudoja Saulės energiją, turi chlorofilo ir fotosintetina kaip augalai ar dumbliai, pavyzdžiui, melsvabakterės;

chemoautotrofai - chemosintetinančios bakterijos, kurios, kad gautų energijos, oksiduoja ne organinius junginius - bitritus, vandenį, vandenilio sulfidą.

Heterotrofai - bakterijos, kurios naudoja jau gatavas, aplinkoje esančias organines medžiagas. Jos dar skirstomos:

saprotrofai - grupė bakterijų, kurios yra pagrindiniai skaidytojai, ardantys negyvą organinę medžiagą.

parazitinės bakterijos- grupė bakterijų, kurios gyvena gyvuose organizmuose ir minta jų audinių, ląstelių organinėmis medžiagomis, smarkiai kenkdamos (šeimininkui augalui, gyvūnui, žmogui) ir sukeldamos jam daugybę ligų.


Pagal deguonies poreikį bakterijos skirstomos į aerobines ir anaerobines.

Aerobinės bakterijos- gyvybinei veiklai reikalingas deguonis.
Anaerobinės bakterijos - deguonis nėra būtinas, nes savo reikmėms reikalingą jo kiekį pasigamina citoplazmoje vykstant reakcijoms.

Bakterijos dauginasi ląstelei dalijantis skilimo būdu. Nepalankiomis sąlygomis (aukšta temperatūrą, sausra) dalis bakterijų sudaro sporas.
Sporos - tai specializuotos neaktyvios ląstelės storu patvariu apvalkalu, skirtos nepalankioms sąlugoms iškęsti.

Bakterijų reikšmė gamtai

Dauguma bakterijų atlieka skaidytojų „darbą“ – nuokritų organinę medžiagą suskaido iki mineralinių medžiagų, kurias po to jau gali pasisavinti organinių medžiagų gamintojai – augalai.

Bakterijos yra ne tik mūsų planetos „sanitarai“, bet ir daugiausia prisideda prie derlingo dirvožemio susidarymo. Pūdydamos ir skaidydamos daugybę tonų įvairiausių nuokritų, organizmų lavonų, įvairių organinių atliekų, dirvožemyje pagausina puvenų (humuso).

Kai kurios bakterijos dalyvauja azoto junginių apytakos cikle, kuris be jų veiklos nebūtų įmanomas.

Bakterijų reikšmė žmogui

Žmogus bakterijas pasitelkė savo poreikiams tenkinti, įvairiems produktams gaminti. Pienarūgščio rūgimo bakterijos pieną paverčia raugintais pieno produktais (rūgpieniu, kefyru, jogurtu ir pan.), raugina daržoves (agurkus, kopūstus), apdoroja galvijams žiemai ruošiamą silosą.

Bakterijos gamina medicinoje naudojamus baltymus (insuliną).

Atrinkus bakterijų potipius, kuriuose vyksta fermentų supersintezė, gaminami fermentiniai preparatai.

Read More

Virusai

Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Virusai yra dar mažesni už bakterijas. Jie negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie vadinami neląsteline gyvybės forma.

Virusai sudarytas iš:

šerdinėje dalyje esančios nukleorūgšties, pavyzdžiui, gripo virusas ir ŽIV turi RNR, o herpeso (pūslelinės) - DNR;

baltymo dangalo - kapsidės.

Į gyvą ląstelę skverbiasi tik viruso nukleorūgštys, baltyminis apvalkalas lieka už ląstelės ribų. Įsiskverbęs į ląstelę virusas naudoja jos fermentus, energiją ir ribosomas savo baltymams ir nukleorūgštims gaminti. Po kiek laiko susidariusios nukleorūgštys apsitraukia baltyminiu apvalkalu, t. y. virusas pagamina daug savo kopijų. Ląstelės membrana plyšta ir pasklidę po organizmą nauji virusai puola kitas ląsteles.

Yra keturi pagrindiniai morfologiniai virusų tipai:

Spiralinis. Šie virusai susideda iš vieno tipo kapsomerų, kurios susirenka aplink centrinę ašį ir suformuoja spiralę, kuri cenre gali turėti įdubą, arba tuščią vamzdelį. Pvz., tabako mozaikos virusas.

Vokas. Kai kurie virusai susipakuoja į lipidinį sluoksnį, vadinamą voku. Pvz., gripo ir ŽIV virusai.

Briaunainiai. Dauguma gyvūnų virusų turi tokią beveik sferinę simetrišką struktūrą. Pvz., rota virusas.

Sudėtinė. Kai kurių virusų struktūra nėra nei grynai spiralinė, nei erdvinė daugiakampė, be to, turi papildomų struktūrų, tokių kaip baltyminės uodegos ar išorinė sienelė. Pvz., raupų virusas.

Virusų reikšmė

Patekę į žmogaus, gybūno ar augalo organizmą virusai sukelia ligas. Daugelis žmogaus virusų prisitaikė daugintis tik tam tikrame audinyje. Pavyzdžiui, pasiutligės virusai puola žinduolių ir žmogaus nervines ląsteles, todėl pažeidžia centrinę nervų sistemą.

Jei virusais užsikrečia augalai, nukenčia jų išvaizda, sumažėja derlius.

Virusai, kurie dauginasi bakterijose, vadinami bakteriofagais. Šie virusai prisitaikę naikinti bakterijas. Todėl jie naudojami prieš ligassukeliančias bakterijas.

Read More